Teismai reikalauja, kad jiems teikiami ieškiniai ir kaltinimai būtų aiškūs bei suprantami, deja ne visuomet šiuos reikalavimus atitinka pačių teismų sprendimai ir nuosprendžiai. Kitaip tariant, proceso įstatymai skelbia, kad visi teismų ir prokurorų sprendimai privalo būti motyvuoti. Tačiau. praktikoje tenka susidurti su tokiais sprendimais, kuriuose aprašomi pvz. nusikaltimo ar žalos požymiai ir sąlygos, išvardijama kas ką paaiškino ar paliudijo bei kokie byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Ir po to iš karto nusprendžiama „priteisti“ , „nuteisti“ ar "atmesti". Surašius ir paskelbus tokius, tariamai motyvuotus sprendimus, jais (sprendimais) teisiškai suinteresuotiems asmenims dažnai kyla pagrįstas klausimas, kodėl teismas ar prokuroras patikėjo Jono liudijimais, o atmetė Petro paaiškinimus, kokie rašytiniai įrodymai pripažinti sprendimo priėmimui teisiškai reikšmingais, o kurie įvertinti kritiškai. Negana to, nemažą sprendimo dalį, paprastai, sudaro toli gražu ne visiems suprantamos lotyniškos sentencijos. Toks baigiamųjų proceso dokumentų surašymas yra akivaizdžiai ydingas, nes užmirštama (ar nepagalvojama), kad baigiamieji teismų bei prokurorų dokumentai turi būti aiškūs ir suprantami ne tik jiems patiems, bet ir proceso dalyviams, kurie teisinio pasirengimo dažnai neturi. Be to, tokie sprendimai turi būti įtikinantys. Tai reikalinga todėl, kad kiekvienas teisiškai procesu suinteresuotas asmuo galėtų be pašalinės pagalbos suprasti kodėl jo teisinis interesas, nebuvo apgintas, o priešingą teisinį suinteresuotumą turinčio asmens – patenkintas. Juk klausimas „KODĖL“ yra amžinas kaip pasaulis ir jeigu teismas į šį klausimą atsako įtikinamai, net ir bylą pralaimėję asmenys lengviau susitaiko su jiems nepalankiu sprendimu. O su tuo, mano nuomone, yra tiesiogiai susijęs ir pasitikėjimas teismais. Beje, ir su pagarba. Sau ir kitiems.
Advokatas Romualdas Matonis
Comments