Šeimos bylų, teisės taikymo aspektu, negalima laikyti itin sudėtingomis, bet jų emocinis fonas neretai slegia ne tik pačius tėvus, bet ir jų teisinius atstovus, kuriais, paprastai, būna advokatai.
Taigi, daugelis tėvų žino arba įsivaizduoja turintys nekvestionuojamą teisę bendrauti su savo
nepilnamečiais vaikais ir dalyvauti jų auklėjime, kaip ir nerašytą teisę jais džiaugtis. Iš tiesų, teisė bendrauti su savo vaikais visuotinai pripažįstama (jeigu ji neatimta arba neapribota), tačiau nereikia užmiršti, kad vaikas taip pat turi savo teises, įskaitant neatimamą teisę gyventi ir sveikai vystytis. Tai reiškia, kad tėvų teisės vaikų atžvilgiu neatsiejamos nuo pareigų, o ypač – nuo pareigos juos išlaikyti. Todėl labai skaudu matyti kuomet besiskiriantys tėvai dėl būsimo bendravimo su vaikais ir/arba jų išlaikymo dydžio ar formos derasi nelyginant dėl nuolaidos perkant daiktą arba kaip įmanydami vengia vykdyti teismo sprendimus.
Kitaip tariant, derantis (arba pykstantis) dėl šių dalykų, vadovaujamasi ne teisėtais pačių vaikų interesais, kurie yra ir turi būti prioritetiniai, bet savaisiais. Jeigu juos (šiuos tariamus interesus) apskritai galima vadinti teisėtais, nes jie dažnai primena tik tarpusavio ambicijas. Ypatingai skaudu, kuomet neradus bendro sutarimo, prašoma teisme apklausti patį vaiką, kuris jau geba išreikšti savo nuomonę – nereikia būti psichologu, kad suprastum ką jaučia vaikas, kuriam tenka viešai rinktis su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Kalbant apie ginčus dėl išlaikymo vaikui (daugelis galvoja, jog galima priteisti tik „alimentus“, nors išlaikymas gali būti trijų formų – periodinėmis išmokomis, tvirta vienkartine pinigų suma arba konkrečiu turtu, o žodžio „alimentai“ įstatyme apskritai nėra), susidaro įspūdis, jog ginčijantis galvojama, kad tas išlaikymas bus skiriamas ne vaikui, bet vienam iš tėvų, su kuriuo jis lieka gyventi, t.y. ši pareiga paverčiama asmeniniu ginču tarp tėvų. Nors įstatymas aiškiai deklaruoja, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tėvų, bet nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Matydamas tokius ginčus, neretai pagalvoju apie tai, kad jų būtų mažiau, jeigu besipykstantys dėl vaikų tėvai pagalvotų kokios vaikų reakcijos susilauktų, jeigu pasiekę pilnametystę jie susipažintų su „savo“ bylos posėdžio protokole užrašyto savo tėvų ginčo dėl jų išlaikymo ir/arba bendravimo tvarkos turiniu.
Apibendrinimas paprastas – geriausias sprendimas, tai taikus susitarimas, kuris, kaip rodo praktika, ne visuomet lengvai pasiekiamas, tačiau geriausiai atitinka ne tik vaikų, bet ir pačių tėvų tikruosius interesus.
Pabaigai, pamąstymas tėvams, kurie save laiko „racionaliais“: Civilinio kodekso 3.206 straipsnio 1 dalis skelbia, kad teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. Manau, kad tokiais atvejais dažnas susimastytų ir apie nerašytą teisę savo vaikais džiaugtis.
Advokatas Romualdas Matonis
Comments