Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis skelbia, kad kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, o jam padaryta materialinė ir moralinė žala privalo būti atlygintina. Tačiau neretai iš manančių, kad jų teisės pažeistos, sulaukiu klausimo „ar verta?“, o „paduotieji“ į teismą klausia „kaip drįso?“. Taigi, abejojantiems atsakau – kreipiantis į teismą, niekuomet nėra absoliučių
teisinių garantijų, kad reikalavimas bus patenkintas visiškai, nes šį klausimą sprendžia teismas ir tik tada, kai išklauso kitą pusę ir išnagrinėja visas bylos aplinkybes. Tačiau pasitikrinti savo nuomonę (teisus ar neteisus) dažniausiai verta dėl pačios paprasčiausios priežasties – su pralaimėjimu žmonės, anksčiau ar vėliau,
susitaiko, o nesiryžtantys ginti savo pažeistų teisių gali visą likusį gyvenimą sau prikaišioti, kad „būčiau pabandęs, gal būčiau laimėjęs“. Todėl tokius žmones slegia nesibaigianti nežinia. Kalbant apie besipiktinančius (kaip drįso mane į teismą paduoti), paaiškinu: teismas yra ta vieta, kurioje kiekvienas gali pasitikrinti savo nuomonę, t.y. sužinoti ar jo interesai teisėti ar lūkesčiai nepagrįsti. Tik tiek. Visa tai reiškia, kad ginčus reikia spręsti civilizuotai, o tai galima padaryti tik teisme. Juolab, kad už savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimą nesilaikant įstatyme nustatys tvarkos numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Advokatas Romualdas Matonis
Comments