Nors potencialiems klientams bylinėtis patariu tik tuomet, kai nėra realių galimybių teisinę problemą išspręsti taikos sutartimi, tačiau dalį jų (kol nesužino tiesos) baugina bylinėjimosi išlaidos. Taigi, noriu patikinti, kad siekiant aktualų klausimą išnagrinėti ir išspręsti teisme, daugeliu atvejų (, supaprastintoje teisenoje, darbo ginčuose, bylose dėl išlaikymo priteisimo, dėl nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo ir kt.) pats įstatymas atleidžia nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Na, o jeigu ieškinys vis tik turi būti apmokestintas, tuomet teisiškai suinteresuotas asmuo, savo paties motyvuotu prašymu, nuo žyminio mokesčio gali būti atleistas teisėjo (teismo) nutartimi. Be to, jeigu toks asmuo teismo išlaidų negali susimokėti tik dėl laikinai susiklosčiusios turtinės padėties, tuomet tokių išlaidų sumokėjimas gali būti atidėtas iki bylos išnagrinėjimo pabaigos (jeigu bylą laimite, tokios išlaidos priteisiamos iš pralaimėjusios šalies). Neabejotinai svarbu ir tai, kad Civiliniame procese įtvirtinta iš esmės nekvestionuojama bendro pobūdžio taisyklė, kad teisinį procesą laimėjusiam asmeniui privalo būti atlygintos visos bylinėjimosi metu patirtos išlaidos. Beje, labai panaši taisyklė galioja ne tik civilinėse, bet ir baudžiamosiose bei administracinių nusižengimų bylose, kuomet teisę į besąlyginį bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja asmuo, kuris buvo išteisintas arba tokio asmens atžvilgiu buvo nutraukta administracinio nusižengimo byla.
Taigi, toks teisinis reguliavimas neabejotinai reiškia, jog teismų praktikoje tikrai pakanka teisinių privilegijų, kad teisingumo siekiantis asmuo nepatirtų neatlygintinų proceso išlaidų arba jų dydis būtų iš esmės sumažintas.
Advokatas Romualdas Matonis
