Policija nepaliauja girtis, kad nuo pat liepos 1d. šimtais išduoda apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderius ir tai, suprask, didelio pasididžiavimo vertas ginklas kovoje su begėdžiais smurtautojais. Tačiau nuo pat įstatymo, suteikiančio teisę tokius orderius konvejeriu išdavinėti, kažkodėl išmintingai nutylima apie šių, neabejotinai represinio pobūdžio, veiksmų teisėtumą.
Taigi, 2023m. liepos 1d. įsigaliojusio įstatymo pakeitimo autoriai tikriausiai iš tiesų turėjo kilnius tikslus, tačiau niekas deramai nepagalvojo apie beatodairiško jo taikymo padarinius ir teisėtumą. O padariniai neabejotinai yra represinio pobūdžio, nes jie dažnai tiesiogiai susiję su besąlyginiu draudimu gyventi vienintelėje turimoje gyvenamojoje vietoje – kažin ar kas nors pagalvoja kur dėtis žmogui, kuris netgi neįtariamas nusikaltimo padarymu, jau nekalbant apie teismo nuosprendį jį pripažinti kaltu, penkiolikos dienų laikotarpiui ir niekam nerūpi, kad toks žmogus turi tapti tikrų tikriausiu valkata, nors nebuvo ir nėra nusikaltęs. Negana to, dar didesnis teisinis absurdas yra tai, kad tokią savivalę gali taikyti....vienas policininkas, t.y. jeigu policininkui (vienam) pasirodys, kad neapibrėžtoje ATEITYJE galite smurtauti, jo vieno valia galite būti 15 dienų iškraustyti iš savo namų ir niekas deramai nepaaiškins kokį realiai pavojų keliate. Toks politikų įteisintas (tariamai) teisinis mechanizmas leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad jeigu tokie kovos su blogiu būdai bus ir toliau toleruojami, greit gyvensime policinėje valstybėje su visomis iš to išplaukiančiomis (ne)teisinėmis pasekmėmis.
Kita vertus, masiškai išdavinėjant tokius orderius, tokia policijos „kova su blogiu“ tapo beveik visuotinai žinoma, taigi natūralu, kad teise kviesti policiją (tikintis, kad priešininkui bus išduotas orderis) neabejotinai imta piktnaudžiauti. Pvz. kad taptų lengviau išsiskirti, išspręsti kitas civilinio proceso tvarka spręstinas problemas ir pan. Antai, visai neseniai savo praktikoje pats susidūriau su atveju, kuomet teise prašyti orderio buvo aiškiai piktnaudžiaujama, tačiau policininkui pakako niekuo nepagrįsto pranešimo apie tariamą grėsmę ir tariamai pavojų ateityje galėjęs kelti asmuo iš nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo būsto buvo išprašytas be teisės 15 dienų į jį pateikti, nors ten liko tiek jo, tiek nepilnamečių vaikų daiktai. Tačiau šioje slogioje istorijoje, kaip dažniausiai būna, yra ir vienas šviesus atspalvis – tai teismai, kurie vieninteliai gali suvaldyti tokią teisinę savivalę. Kitaip tariant, padavus skundą dėl orderio išdavimo, apygardos teismas sutiko su skundo argumentu, kad tariamai nukentėjusysis asmuo savo teise akivaizdžiai piktnaudžiavo ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio išdavimą pripažino neteisėtu bei nepagrįstu. Todėl, eilinį kartą pasidžiaugęs, kad demokratinėje visuomenėje policijos veiksmų (ne)teisėtumo klausimus svarsto ir sprendžia teismas, pagrįstai tikiuosi, kad jie jau artimoje ateityje suformuos vienareikšmišką praktiką, kuri su teisine valstybe nieko bendro neturinčią savivalę pažabos ir taip bus apsaugoti teisėti asmenų, prieš kuriuos teisiškai piktnaudžiaujama, interesai. Tiesa, a priori liūdna dėl to, kad tokių žmonių, kaip jau įprasta, niekas net nesiteiks atsiprašyti.
Taigi, nors pirma kregždė (pirmą kartą panaikintas orderis) dar ne pavasaris, bet kad žiemos pabaiga, tai tikrai. Ir tikrai niekas nesako, kad nereikia prevencijos prieš smurtą, tačiau bet kokios priemonės turi derėti su bendraisiais teisinės valstybės principais, t.y. turi būti teisėtos ir pagrįstos.
Advokatas Romualdas Matonis
