Iš potencialių klientų dažnai sulaukiu teiginių „Su manimi niekas nekalba ir/arba man teisme nieko neleido pasakyti“. Apgailestaujant tenka pripažinti, kad praktikoje (ypač kol žmogus nepasikviečia atstovauti advokato) neretai taip ir yra, nes valdininkams, tyrėjams, prokurorams ir netgi teisėjams ne visuomet įdomu ką žmogus galvoja jam teisiškai aktualiu klausimu. Ypač nesmagu, kai besibylinėjantis pilietis, norėdamas pristatyti savo nuomonę, sulaukia įprastos pastabos „prašau kalbėti iš esmės“. Tos esmės nesupratus, pilietis paprasčiausiai nutraukiamas ir jo tiesa lieka neišgirsta. Žinau ir suprantu, kad begalę ginčų nagrinėjantiems valstybės pareigūnams nesinori girdėti to, kas, jų nuomone, bylai nereikšminga, ir tam netgi stinga laiko, bet privalu žinoti, jog tam, kad suvokti teisinę esmę ir tinkamai ją išreikšti, dažnai reikia būti baigusiam Teisės fakultetą ir netgi toje teisės srityje praktikuoti. Puikiausiai žinoma, kad absoliuti besibylinėjančių žmonių dalis tokių privilegijų neturi. Kaip tokiu atveju elgtis? Ogi nenorinčiam girdėti ir klausytis, paprasčiausiai, priminti Konstitucijos ir proceso įstatymų kiekvienam teisiškai suinteresuotam asmeniui laiduojamą teisę būti išklausytam (žodžiu ar raštu, pačiam arba per savo pasirinktą atstovą). Šios teisės pripažinimas ir realizavimas, kaip rodo praktika, ne tik padeda lengviau nustatyti objektyvią tiesą, bet ir sumažina įtampą ir netgi leidžia lengviau susitaikyti su nepalankiu sprendimu, nes tuomet žmogus nepriekaištauja sau ir kitiems, kalbėdamas „jeigu būtų leidę viską pasakyti kaip iš tiesų yra ar buvo, sprendimas būtų buvęs visai kitoks“. Kita vertus, tai tiesiogiai susiję ir su pagarba aktualų klausimą nagrinėjančiam ir sprendžiančiam valstybės pareigūnui (valdininkui, tyrėjui, prokurorui ar teisėjui) , o be pagarbos, mano nuomone, negali būti ir didelio pasitikėjimo atitinkamoms institucijoms, dėl kurio (pasitikėjimo) stygiaus taip dažnai skundžiamasi.
Advokatas Romualdas Matonis
